Marcinkevičius




Jonathan Elkhoury

Atstumti arabų, priimti žydų: vienos šeimos kelias iš Libano į Izraelį

Dvidešimt ketverių Džonatanas (Jonathan) Elkhoury hebrajiškai kalba be akcento, ir tik jo vardas bei kryželis ant kaklo išduoda, kad jis gimė ne Izraelio žydų šeimoje. Džonatanas gimė netgi ne Izraelyje, o kaimyniniame Libane, kur jo tėvas tarnavo proizraelietiškoje Pietų Libano kariuomenėje (PLK). 2000 metais, po dešimtmečius trukusio konflikto, Izraelio kariuomenė pasitraukė iš Pietų Libano, o Izraelio karių pavyzdžiu pasekė ir daug PLK karių, bijojusių teroristinės grupuotės „Hezbollah“ susidorojimo.

Džonatanas pasakoja, kad jo tėvas į Izraelį atvyko pirmas, o jis su broliu ir mama Libaną paliko dar po metų, būdamas devynerių.

„Mama iš pradžių nusprendė pasilikti Libane, nes manė, kad tėvas greitai sugrįš, be to, visa mamos šeima buvo Libane. Kurį laiką gyvenome pas jos tėvus Sidone, vėliau sugrįžome į savo kaimą šalies pietuose, tačiau baiminomės to, ką mums gali padaryti „Hezbollah“. Grįžau į mokyklą, bet daugumos savo bendraklasių ten neberadau – jie buvo Izraelyje. Galiausiai mama prarado viltį, kad padėtis pasikeis, ir nusprendė išvykti pas mūsų tėvą į Izraelį“, – prisimena Džonatanas.

Kadangi tiesioginių skrydžių tarp Beiruto ir Tel Avivo nebuvo, skristi teko per Kiprą.

„Saugumo sumetimais mama visiems sakė, kad į Kiprą vykstame atostogauti. Skrydžio išvakarėse pas mus atėjo draugų ir kaimynų, tai buvo tarsi atsisveikinimo vakaras, tačiau dauguma to nežinojo. Net mano seneliai tiesą sužinojo paskutinę dieną, – prisimena Džonatanas. –  Aš pats maniau, kad skrendame atostogauti, o visą istoriją vėliau išgirdau iš mamos. Skrydžio metu mama siaubingai bijojo, kad kas nors sužinos tiesą ir mus areštuos ar padarys ką nors blogo.“

Kipre Džonatano mamai buvo suorganizuotas telefoninis pokalbis su vyru, o Izraelio ambasada pasirūpino dokumentais, reikalingais patekti į Izraelį. Tiesa, čia šeimos laukė nauji iššūkiai. Džonatano tėvai nusprendė apsistoti Haifoje, garsėjusioje kaip daugiakultūris miestas, kuriame draugiškai sugyvena žydai ir arabai, tačiau pastarieji Džonatano šeimą atstūmė.

„Arabų bendruomenė mūsų nepriėmė ir vadino išdavikais, nors niekada nekovojome prieš Libano vyriausybę – tik prieš terorizmą. Mums atvykus Kneseto narys Ahmadas Tibi (arabų partijos Ta'al lyderis – aut. past.) pasakė, kad PLK vaikų nepriims į savo bendruomenes ir mokyklas. Jo akimis, gindami savo gyvybę mes pasielgėme blogai. Taigi, pradėjau lankyti žydų mokyklą. Iš pradžių buvo visko, vaikai manęs bijojo, nes tuo metu Izraelyje buvo daug savižudžių sprogdintojų (2000 m. Izraelyje prasidėjo antrasis palestiniečių sukilimas – aut. past.) Aš taip pat bijojau, nes nemokėjau kalbos. Kalbėjau angliškai, ir viena anglakalbė mergaitė mano istoriją išvertė į hebrajų kalbą kitiems bendraklasiams. Tada jie manė priėmė“, – apie integracijos Izraelyje pradžią pasakoja Džonatanas.

Tarnybą kariuomenėje iškeitė į savanorystę ligoninėje

Metai bėgo, Džonatanas puikiai išmoko hebrajų kalbą, o sulaukęs septyniolikos gavo šaukimą į kariuomenę.

„Būdamas vienuoliktoje–dvyliktoje klasėse supratau, kad esu Izraelio dalis ir padarysiu viską, kad čia gyventi man būtų gera. Kai gavau šaukimo laišką, tai buvo jaudinma akimirka, – prisimena jis. – Jaučiau, kad atėjo mano laikas atiduoti duoklę šaliai, kurioje gyvenu. Pašaukti tarnauti buvo ir visi mano draugai. Pradėjau svarstyti, į kurį padalinį galiu būti paskirtas, ir nusprendžiau, kad noriu tarnauti žvalgyboje. Troškau nuveikti ką nors prasmingo, atsidėkoti Izraeliui už tai, jog esu čia ir kad esu gyvas, o ne tik prastumti trejus metus. Ryžtingai nusiteikęs nuėjau į susitikimą su moterimi, kuruojančia PLK šeimų narių tarnybą. Ji manęs paklausė, ar noriu tęsti procesą, nes pagal įstatymus tarnyba IDF (Izraelio gynybos pajėgose – aut. past.) man nebuvo privaloma. Pasakiau jai, kad noriu patekti į žvalgybą. Ji peržiūrėjo mano rezultatus ir pasakė, kad jie nėra pakankamai geri. Be to, didžioji dalis mano šeimos buvo Libane, kas taip pat apsunkino mano galimybes patekti į žvalgybą. Taigi, galėjau būti paskirtas į visai kitą padalinį ir daryti ne tai, ką norėjau. Po savaitės paskambinau tai moteriai ir pasakiau, kad tarnyba IDF man neatrodo tinkamiausias variantas duoti Izraeliui daugiausia, ką galiu. Netrukus gavau laišką, kad nuo tarnybos esu atleistas.“

Alternatyva kariškai uniformai Džonatanui tapo savanorystė civilinėse institucijose pagal nacionalinės tarnybos programą, populiarią tarp jaunuolių, kurie dėl įvairių priežasčių negali tarnauti kariuomenėje.

„Galėjau rinktis iš daugybės variantų, bet nusprendžiau savanoriauti Rambamo ligoninėje. Buvau paskirtas klinikos administratoriumi, vėliau koordinavau kitų septyniasdešimt penkių savanorių darbą, o antraisiais metais pradėjau savanoriauti viešųjų ryšių departamente. Ligoninei atidaviau visą save, o baigiantis antriems metams gavau Padėkos raštą iš Sveikatos ministerijos“, – apie savanoriško darbo įvertinimą pasakoja Džonatanas.

Populiariausias pasirinkimas – pasienio policija

Šiandien vaikinas studijuoja politikos mokslus ir komunikaciją Vakarų Galilėjos koledže, o čia įgytas teorines žinias realizuoja savanoriaudamas Krikščionių įgalinimo tarnyboje (KĮT), kur neatlygintinai eina atstovo ryšiams su visuomene pareigas. KĮT 2012 metais įkūrė graikų ortodoksų šventikas Gabrielius Nadafas, siekdamas per tarnybą IDF paskatinti krikščionių integraciją Izraelyje. Pasak Džonatano, prieš keletą metų Artimuosiuose Rytuose kilę karai, ISIS užkariavimai ir krikščionių žudynės tapo tarsi kvietimu Izraelio krikščionims susimąstyti apie šalį, kurioje jie saugiai ir gerai gyvena, ir jai atsilyginti.

„Tai yra mūsų šalis, ir mes esame jos dalis, o kariuomenė ar nacionalinė tarnyba leidžia krikščionims tapti visaverčiais Izraelio visuomenės nariais. Kai pradedi tarnauti, tampi didesnio paveikslo dalimi. Kariuomenė sujungia žmones; ten sutinki visokų: aškenazių, sefardų, mizrachi žydų. Kariuomenėje išnyksta etniniai ir turtiniai skirtumai, – tikina Džonatanas ir priduria, kad augantis krikščionių skaičius džiugina ir rodo, kad KĮT balsas yra girdimas. – Iki 2012 metų krikščionių, kurie nuspręsdavo savanoriauti kariuomenėje, skaičius neviršydavo 35 per metus. Praėjus metams po KĮT įsteigimo, šis skaičius perkopė šimtą. Antraisiais metais jis sumažėjo, nes žmonės sulaukdavo grasinimų iš savo kaimų bendruomenių. Iki šių metų pabaigos tikimės sulaukti 200 krikščionių, pradėsiančių tarnybą IDF, ir 600 nacionalinės tarnybos savanorių. Kai kurie jų vargsta su hebrajų kalba, nes mokyklose jos neišmoksta pakankamai gerai, tad KĮT organizuoja nemokamas hebrajų kalbos pamokas. Beje, daug krikščionių tarnauja pasienio policijoje, o daliai jų tai tampa būsimos profesinės karjeros pradžia.“

Džontanatas pabrėžia, kad KĮT yra nevyriausybinė ir nepolitinė organizacija, tačiau bendradarbiauja su dauguma Izraelio partijų.

„Prieš keletą mėnesių mūsų iniciatyva priimtas įstatymas, kad už mėginimą atkalbėti nuo savanoriškos tarnybos kariuomenėje grės baudžiamoji atsakomybė. Šiais ir kitais metais Izraelio vyriausybės laukia dar vienas testas. Krikščionių karių skaičius išaugo, ir jiems reikalinga paramos sistema išeinant iš kariuomenės ir norint adaptuotis civiliame gyvenime. Mes patys mėginame padėti ieškotis darbų, tačiau to neužtenka, – teigia Džonatanas. – Dabar viskas priklauso nuo vyriausybės ir nuo to, ar ji nuspręs mus visapusiškai remti.“

Įdomus faktas – kartais dėl tarnavimo kariuomenėje į KĮT kreipiasi ir musulmonai. Džonatanas teigia, kad musulmonų bendruomenėse taip pat yra žmonių, pasisakančių už tarnybą IDF, tačiau jie nesijaučia visiškai saugiai, kad apie tai kalbėtų viešai. O kaip dėl galimybės įstatymiškai įteisinti privalomą karinę tarnybą Izraelio krikščionims? – pasiteirauju.

„Šiandien kalbėti apie privalomą krikščionių tarnybą IDF yra dar per anksti, tačiau manau, kad po dešimties–penkiolikos metų krikščionys IDF taps natūraliu reiškiniu ir nebekels nuostabos“, – teigia optimistiškai nusiteikęs Džonatanas.

Izraelio krikščionys atranda savo istoriją ir persvarsto tapatybę

KĮT skatina krikščionis ne tik prisiimti pareigas ir tapti visaverčiais Izraelio visuomenės nariais, bet ir kritiškai persvarstyti savo istoriją ir tapatybę. Pasak Džonatano, Izraelio krikščionių istorija buvo ištrinta arabų bendruomenės.

„Mokyklose dėstomąja arabų kalba dėmesys skiriamas tik Mohamedui ir jo gyvenimui, dar šiek tiek mokomasi apie Jėzų Kristų, bet ne apie krikščionių istoriją. Kalba eina apie istorinę teisybę, įgalinančią Izraelio krikščionis save identifikuoti teisingai, o ne būti verčiamiems prisiimti netikrą tapatybę. Izraelyje gyvena apie milijoną aštuonis šimtus tūkstančių musulmonų ir apie šimtą keturiasdešimt tūkstančių arabiškai kalbančių krikščionių, kurių dauguma yra ne arabai, o aramėjai, čia gyvenę nuo Jėzaus laikų. Taigi, pirmas dalykas, kurį padarėme – dėjome pastangas, kad būtų pripažinta aramėjų tautybė. Tai pasiteisino – Vidaus reikalų ministerija pridėjo aramėjų tautybę į oficialų tautybių sąrašą. Izraelyje yra ir arabų krikščionių – t. y. krikštą priėmusių buvusių musulmonų, tačiau jie labai skiriasi nuo krikščionių aramėjų. Kai tėvas Gabrielius pradėjo apie tai kalbėti garsiai ir su pasididžiavimu, jis sulaukė daug grasinimų, ypač iš musulmonų. Nenoriu daryti apibendrinimų – yra musulmonų, kurie tarnauja kariuomenėje ar atlieka nacionalinę tarnybą, tačiau yra ir ekstremistų, kurie nenori, kad krikščionys būtų atskirti nuo arabų bendruomenės. Aš pats savęs arabu nelaikau – Libano krikščionys yra kilę iš finikiečių ir Libano teritorijoje gyveno gerokai iki prasidedant islamistinei Artimųjų Rytų okupacijai“, – teigia Džonatanas.

Jis su liūdesiu pripažįsta, kad jo ir bendraminčių balsai nėra atstovaujami Izraelio politiniuose sluoksniuose:

„Vienintelis Kneseto narys krikščionis yra nusiteikęs prieš krikščionių tarnybą „okupacijos kariuomenėje“, kaip jis vadina IDF. Visi Jungtinio sąrašo politikai yra prieš tuos, kurie atmeta palestiniečių tapatybę, o save laiko izraeliečiais aramėjais. Aš manau, kad vienas žmogus gali turėti daug tapatybių. Aš esu libanietis, izraelietis, krikščionis... Tai mano sudėtinė tapatybė. Jeigu kas nors nori vadinti save palestiniečiu aramėju – tebūnie, man tai nei kiek netrukdo, nors palestiniečių tapatybės idėja ir kelia abejonių“.

Dar viena KĮT, vienijančios apie šešiasdešimt savanorių, veiklos sritis – Izraelio advokacija ir edukacija tarptautinėje erdvėje.

„Esame pirma proizraelietiška krikščioniška organizacija Izraelyje, – teigia Džonatanas. – Norime parodyti pasaulio krikščionims, kad čia gyvename gerai, kad tai nėra apartheido valstybė, kaip kartais bandoma pristatyti, kad aš galiu vaikščioti gatvėmis su savo kryžiumi (ant kaklo – aut. past.). Dirbame keturiolika kalbų – hebrajų, arabų, anglų, italų, prancūzų, kinų, hindu ir t. t. Nepiešiame visko rožinėmis spalvomis, nes taip nėra. Tarkime, krikščionių gyvenamiems kaimams, miestams, keliams, viešajam transportui reikia didesnių investicijų. Tiesa, manau, kad kartais lėšos nėra tinkamai panaudojamos dėl savivaldybių nekompetencijos ar net korupcijos. Pasitaiko ir arabakalbių diskriminacijos atvejų. Su tuo reikia kovoti, tačiau šalies viduje. Kartą mus pasiekė įrašas, kuriame kandidatui į darbą buvo atvirai pasakyta, jog ieškoma darbuotojo žydo. Iškart susisiekėme su darbdaviu. Tačiau ne viskas yra diskriminacija, kas ja pristatoma. Jeigu asmuo, nemokantis hebrajiškai, kandidatuoja į poziciją, kur hebrajų kalbos reikia darbui atlikti, negalima sakyti, kad jo nepriėmė dėl to, jog jis – arabas. Jei toks asmuo mokėtų hebrajiškai ir vis tiek nebūtų priimtas – visiškai jį palaikytume.“

Seka Libano naujienas, tačiau ateitį mato Izraelyje

Džonatanas, 2006 metais gavęs Izraelio pilietybę, teigia savo ateitį matantis čia, bet sekantis ir įvykius Libane. Čia tebegyvena daug Džonatano giminaičių, tačiau su jais susisiekti sudėtinga.

„Libano įstatymai Izraelio atžvilgiu yra vienareikšmiški: draudžiama palaikyti ryšius ar užsiimti verslu su Izraelio piliečiais. Tai galioja ir kontaktams socialiniuose tinkluose, tačiau jie – labiau pilkoji zona. Aš pats turiu nemažai libaniečių sekėjų „Facebook“ socialiniame tinkle. Anksčiau per „Facebook“ bendraudavome ir su Libane likusiais šeimos nariais, tačiau kai sužinojome, kad juos pradėjo įtarinėti ir tardyti „Hezbollah“, iškart ištrynėme iš kontaktų sąrašo. Stengiamės su jais nebekontaktuoti dėl jų pačių saugumo, nes visos komunikacijos priemonės Libane yra sekamos. Tiesa, galime bendrauti per trečius asmenis, kaip kad Amerikoje gyvenantį mano dėdę. Taip pat galime susitikti trečioje šalyje“, – teigia Džonatanas.

Jis pripažįsta, kad politinė situacija Libane išlieka sudėtinga.

„Kai Libanas atgaus savo suverenitetą ir jame nebeliks „Hezbollah“, manau, bus pasirašytas ir taikos susitarimas su Izraeliu. Tiesa, vargu ar tai nutiks mūsų gyvenamu laikotarpiu. Šiandien „Hezbollah“, per kurią Libane veikia Iranas, turi daugiau galios negu šalies vyriausybė ir kariuomenė. Įtakos Libane turi ir Sirija. Kai kitos arabų šalys nustos kištis į vidinius Libano reikalus, situacija iš esmės pasikeis. Sakyčiau, kad Libane vis dar rusena civilinis karas, nors nebe tokiu mastu kaip septyniasdešimtaisiais – tada gyventi Libane buvo labai sunku, visi kovojo vieni su kitais, dėl ko iš Libano emigravo dauguma krikščionių. Taip krikščionys tapo mažuma, o kadaise Libanas buvo arabakalbė krikščioniška šalis. Jei Libano krikščionys atgaus savo turėtą balsą, taikos sutarties su Izraeliu pasirašymas neužtruks“, – įsitikinęs Džonatanas.

ŽIVILĖ JUONYTĖ

Bernardinai.lt

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode